Rašau dėkodama...
Dėkodama ne todėl, kad reikia būti mandagiai ir tiesiog padėkoti...
Dėkoju pagaliau pajutusi ir išgyvenusi dėkingumą visų savo kūnu, kiekviena ląstele...
Kiek Jus sutikdavau, vis primindavot, kad dėkočiau. Pirmiausiai dėkočiau mamai ir tėčiui tiesiog už gyvybę...
Prisipažinsiu: buvau „gera mergaitė“, siekiau būti tobula ir tikrai dėkojau, dėkojau tėvams darydama Jūsų, Svetlana, išmokytą meditaciją kasdien apie dvejus metus... dariau, tik nejutau...
Nejutau ir neišgyvenau dėkingumo...
Sumaištavau... trečius metus leidau sau jausti nedėkingumą... ir dėkingumo meditaciją tėvams atlikdavau tik supykus „vidiniam kritikui“ iš kažkokios nesąmoningos graužaties...
Tačiau po moterų stovyklos kažkas manyje pasikeitė...
Man net nebereikia medituoti. Man net nebereikia meilikauti mamai ir tėčiui, kai jiems skambinu... Man tiesiog gera! Gera, kad turiu gyvus tėvus, kad jie yra... Ir jaučiu dėkingumą!
Dėkingumas – tai būsena! Jos niekaip negali išmokti ar suvaidinti... Tai būsena, kai tiesiog dėkingumas tampa vidine laime...
Nebežinau, kas tikra ar kaip turi būti...
Rašau taip, kaip JAUČIU ŠIUO MOMENTU! Čia ir Dabar!
Regis, viskas susidėliojo tobulai. Išorinės aplinkybės pakluso vidiniam vedimui ir visą paskutinę birželio savaitę praleidau Moterų stovykloje. Jausmas be galo geras. Ir būti ten ir sugrįžti iš ten. Tas „ten“ – tai ypatinga erdvė ir atmosfera. Čiobreliais nusėta miško laukymė, šviežias medinis namas, prūdas balto molio krantais, upelis, žolynai, akmenys. Ir mylinti ir globojanti šeimininkų dvasia.
Visas šešias dienas įvairiais būdais vėdinom širdis, kūnus ir smegenis. Aš pati patyriau linksmų bendrystės su moterimis akimirkų, atsivėrimo gamtai, Žemei džiaugsmo. Ir liūdnų ir skausmingų akimirkų, kai pažvelgdavau į savo gyvenimo tamsiuosius užkaborius. Kad ir ką bedarytume, net jei iš krūtinės parsiveždavo raudų rauda, buvo absoliučiai saugu, kad būsiu priimta, suprasta, apgaubta meilės. Didžiulė dovana būti su Sveta, kuri it koks brangakmenis žėri įvairiausiomis spalvomis, it vanduo geba užpildyti bet kurį indą. O kartu savo paprastumu įkvepia viltį, kad ir su manimi yra viskas gerai... Ir einu gyventi su pasiryžimu daryti rytinę mankštą, maudytis bet kokiu oru, mylėti savo liūdesius, nusivylimus, dėkoti tėvams, justi savo sakralumą ir žaisti, žaisti, žaisti.
Ši savaitė moterų bendrystėje buvo pačios geriausios atostogos mano gyvenime. Atvažiavau nusivylusi, pavargusi, pasimetusi... Gilus panirimai, susitikimai su savimi per konsteliacijas, meditacijas „išplovė“, transformavo vidų, aš prisipildžiau lengvumo, atsivėrė naujas džiaugsmo, dėkingumo, ramios vidinės jėgos šaltinis. Tarsi sujungiau išsibarsčiusias savo dalis, dabar išgyvenu pilnatvės, vienybės, darnios jausmą su savimi.
AČIŪ AČIŪ AČIŪ!
Nuostabi Ramaškonių gamta, čia taip saugu, švaru, ramu.
Išgyvenu, jaučiu SAVE, noriu dalintis, apkabinti, MYLĖTI!
