Kas tau yra Vidinio kritiko balsas – baudėjas ar patarėjas?

Vidinio kritiko susiformavimas

Susitikimas su Vidiniu kritiku leidžia pažvelgti į Vidinį kritiką kaip į Baudėją ir suprasti, kaip šis vidinis balsas susiformuoja. Dažniausiai toks santykis su savimi atsiranda gyvenimo eigoje – veikiant aplinkai: šeimai, mokyklai, visuomenei. Tai padeda mums susikurti savęs vaizdą arba nuolat paryškina tai, ko savyje nepriimame – vadinamąsias „silpnąsias“ vietas. Pavyzdžiui, tėvai gali nepriimti tam tikro vaiko elgesio ar bruožų: berniukui sakoma „neverki, tu ne vyras“, mergaitei – „tu negraži“.

Vaikas labai anksti pastebi, kad kritika – tai ne tik žodžiai apie netinkamą elgesį. Tai ir žvilgsniai. Pirmoji kritika, su kuria susiduriame, pasirodo vos gimus – tai aplinkinių žvilgsniai, kurie stebi, vertina, lygina, svarsto. Augdami nuolat esame tarsi po padidinamuoju stiklu: mus vertina – gerai ar blogai, tinkamai ar netinkamai, pasisekė ar nepasisekė, graži ar negraži, vyriškas ar nevyriškas.

Vidinis baudėjas ir tolstantis tikras ryšys su savimi

Visa tai pamažu nusėda giliai viduje ir ilgainiui tampa mūsų pačių jausmu, nuomone apie save. Mes pradedame matyti save kitų žmonių akimis ir imame save bausti: atsiranda bloga nuotaika, baimė suklysti, baimė pasirodyti „ne taip“, neatitikti kažkieno lūkesčių ar taisyklių. Užsidedame kaukes, kad patiktume pasauliui, ir vis labiau tolstame nuo savęs – nuo aiškaus žinojimo, kas aš ESU, kokie mano talentai, kaip galėčiau save realizuoti. Atsiranda baimė kalbėti, baimė reikštis.

Sustojimas ir susitikimas su Patarėju

Mūsų tikslas – pamatyti, kas trukdo, kas susiformavo gyvenimo eigoje ir kas tapo pasekme. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tai mūsų visuomenės, ypač Vakarų kultūros, dalis. Ši aplinka skatina siekti, tapti kažkuo, pasiekti rezultatų. Tačiau jei tai tėra tėvų noras realizuotis per vaiką, mokytojo siekis būti „geru mokytoju“ ar visuomenės poreikis turėti patogų darbuotoją, žmogus vis labiau tolsta nuo savęs. Tuomet viduje atsiranda jausmas: „Gyvenu ne savo gyvenimą“.

Pats laikas sustoti ir atsigręžti į save – pamatyti, kas trukdo, ir susitikti su kita Vidinio kritiko puse – Patarėju. Tai vidinis balsas, kuris gali padėti realizuotis iš vidaus, nebijoti pažeidžiamumo, aiškiai žinoti: „Ko aš noriu, kaip aš tai darysiu ir koks yra mano gyvenimo tikslas“. Turint ryšį su savo vidiniu šaltiniu, remiantis sukaupta patirtimi, galima daug ką keisti švelniai ir neskausmingai – ne griaunant ir nelaužant savęs, o transformuojant. Vidinis kritikas tuomet tampa tarsi tiltu, padedančiu save išreikšti gyvenime – šeimoje, aplinkoje, darbe.

Kuo mažiau reaguosi į išorines nuomones, tuo daugiau atsiras savęs pajautimo, intuicijos ir aiškaus vidinio žinojimo, kaip elgtis skirtingose situacijose. Nebereikės gintis ar dėtis kaukių. Atsiras noro, jėgos ir drąsos būti savimi, eiti savo keliu neiškrentant iš socialinės erdvės, bet jaukiai įsipatoginus savo viduje. Einant savo keliu jausi gilų saugumo jausmą ir veiksi kaip suaugęs žmogus.

Aukos pozicija ir vidinio kritiko spąstai

Ar Vidinio kritiko susiformavimas atsiremia tik į aplinką? Nebūtinai. Tai priklauso nuo to, su kokiu tikslu ateini ir kiek turi vidinių – sielos – resursų. Juk aplinka, bandydama tave „gerinti“, iš tiesų siekia tau gero. Kai žmogus nusileidžia iki savo vidinio Šaltinio, jis nustoja kaltinti. Kai pradedi pildytis savimi ateina suvokimas, kad aplinka padarė geriausia, ką galėjo, o tėvai suteikė tiek, kiek tuo metu buvo pajėgūs suteikti. Vis dar gaji nuostata, kad kritikuojamas vaikas bus geresnis, labiau stengsis, o giriamas – bus „sugadintas“. Tokia tendencija vis dar egzistuoja.

Jeigu Vidinis kritikas iš tiesų transformuojasi, pretenzijų nebelieka. Tačiau jei analizė apie tai, kas mane sutraumavo, pereina į išorinį teisėją, vidinio kritiko transformacija neįvyksta. Tokiu atveju žmogus pradeda gintis kitų teisimu – tai irgi viena iš Vidinio kritiko pusių. Jis ima teisti tuos, kurie jį įskaudino. Skausmas, kuris kažkada buvo patirtas, kaupiasi ir žmogus „užstringa“ ties pažeidžiamumu, ima juo gintis nuo išorinio pasaulio.

Tokiu atveju Vidinis kritikas nesitransformuojasi – jis nepadeda išlaikyti pažeidžiamumo, o ginasi juo nuo pasaulio, teisdamas kitus. Atsiranda nuostata: „Pasaulis kaltas, kad aš taip blogai jaučiuosi“. Čia dominuoja aukos pozicija – labai stipri būsena, kuri bijo vidinių pokyčių, bijo nueiti iki savo Šaltinio ir tapti savimi.

Tuomet nuolat ieškoma sąlygų, išorinių priežasčių: vaikystė buvo sunki, dabar netinkamas partneris, nepalanki aplinka, blogi darbdaviai. „Man skauda, mane skaudina, manęs nevertina“ – žmogus jaučiasi visiška auka. Kartais ji būna pasyvi, o kartais ši auka tampa agresyvi ir pereina į išorinį teisėją, kaltinantį pasaulį: geopolitinę situaciją, visuomenę, aplinkybes. Kalti kiti, kad aš jaučiuosi nesaugiai.

Vidinis saugumas ir energijos bei pusiausvyros atgavimas

Tikrasis saugumas atsiranda tuomet, kai Vidinis kritikas leidžia viduje jaustis saugiai – kai vidiniam vaikui leidžia būti vaiku. Tuomet Vidinis kritikas tampa suaugusio žmogaus tiltu: jis jungia vidinį vaiką ir brandžią asmenybę. Ir tuomet atsiranda gebėjimas besąlygiškai priimti tėvus, jausti dėkingumą už gyvybę ir noras kurti, veikti, realizuotis.

Kiekvienas žmogus turi prigimtinę energiją, kuri suteikia jėgų. Aukos pozicija ir nuolatinis kaltinimas šią energiją atima – žmogus silpnėja, nebręsta. Atvėrus savo Šaltinį atsiranda pusiausvyra: vidinis vaikas turi jėgos, noro ir drąsos eiti į pasaulį, o suaugusiojo patirtis per Vidinį kritiką, veikianti kaip intuicija, padeda realizuotis, adaptuotis, veikti ir integruotis.

Tai nereiškia, kad žmogus nuolatos bus sėkmingas. Tačiau jis toliau mokosi ir turi vidinės jėgos daryti tai, kas jam patinka, ir tai, už ką jis jaučia pareigą. Atsiranda natūralus pareigos jausmas prieš šeimą, tėvus, visuomenę – noras būti sąžiningu, skaidriu žmogumi.

Taip formuojasi pusiausvyros tiltas – adekvatumo, sąmoningumo ir savęs pažinimo. Ne per patirtų traumų kiekį, o per turimą vidinę jėgą, per atsineštas duotybes, per dėkingumą tėvams už gyvybę, žemei, ant kurios stovime, orui, kuriuo kvėpuojame, ir žmonėms, kuriuos sutinkame. Tai nėra euforija – tai ramus, brandus ir adekvatus santykis su savimi ir pasauliu.

Tuomet nebereikia savęs dirbtinai linksminti ar ieškoti „dopingo“, kad pasijustum gerai. Būna visko: ir liūdesio, ir nuovargio. Tačiau viduje atsiranda aiškus jausmas, kad mano kelias yra svarbiausias – kai esu suaugęs žmogus.

Vidinis kritikas yra labai emocionalus, todėl natūrali reaguoti įvairiai. Gyvenimo tėkmė nėra vienoda – kartais gilyn, kartais platyn, kartais pakyla bangos. Pasaulis nuolat tikrina, kuriame etape esi. Su amžiumi ateina gylis, ramybė, adekvatumas ir sąmoningumas iš santykio su savimi. Taip gimsta vidinio ir išorinio pasaulio balansas.

Vidinį kritiką pažinsime, transformuosime seminare Susitikimas su Vidiniu Kritiku. Konsteliacijos yra gyva pagalba ir įrankis, suteikiantis galimybę su visa tuo susitikti, pamatyti, subalansuoti ir transformuoti. Svarbus šio seminaro akcentas – dvi Vidinio kritiko pusės: Baudėjas, gerintojas, kuris vis nori pagerinti ir Patarėjas, tas, kas AŠ ESU, padedantis gyventi iš vidaus, intuityviai.