Apie moteriškumą dažnai galvojama kaip apie tam tikrą elgesio modelį, kuris skirtingose kultūrose įgauna vis kitokias formas. Pavyzdžiui, rytuose moteris dažnai matoma kaip paklusni, linkusi aukotis dėl vyro, vaikų, šeimos, susitaikanti, net jei ne visada priimanti. Ji mato kaip gyveno mama, močiutė ir perima šį būdą kaip tam tikrą saugumo strategiją – būdą išvengti konfliktų, išlaikyti ramybę, gauti dėmesio ar meilės, o kartais tiesiog nebūti skriaudžiamai.
Moteriškumas kaip kartų paveldas
Tačiau pažvelgus giliau už šių elgesio modelių atsiveria kažkas daugiau. Moteriškumas neprasideda nuo manęs – tai būsena, perduodama iš kartos į kartą, tarsi nematomas paveldas. Dar prieš gimstant, per moters patirtis, jausenas, išgyvenimus, visa tai perduodama vaikui, nepriklausomai nuo to, ar gims mergaitė, ar berniukas. Kiekvienas žmogus savyje nešasi „krepšelį“ pripildytą prieš jį gyvenusių moterų patirčių: jų savivertės, prisitaikymo, pasiaukojimo. Ir tai nėra vien tik neigiama. Dažnai tas pasiaukojimas buvo meilės forma – rūpinimasis kitais, buities laikymas ant savo pečių, kasdieniai, paprasti, bet svarbūs darbai. Tai buvo gyvenimo dalis, kuri kūrė ryšį, artumą, šeimyniškumą. Nors šiandien buityje tapo paprasčiau, pati esmė niekur nedingo – ji vis dar gyva mumyse, net ląstelių, genų lygmenyje.
Būsena, poreikis ne aukotis, o dalintis
Moteriškumas atsiskleidžia per gebėjimą duoti ir dalintis. Jei moteris gali išnešioti ir pagimdyti kūdikį, ji jau yra verta meilės. Jei nėra vaikų savivertė gyva per norą rūpintis, padėti, palaikyti vaiką, draugę ar vyresnį žmogų. Taip pat ir gebėjimas būti bendruomenės dalimi, veikti iš vidinio poreikio, o ne dėl pripažinimo, savyje neša daug savivertės. Moteriškumas nėra taisyklių rinkinys ar išorinis vaidmuo. Tai būsena, poreikis ne aukotis, o dalintis. Tai savivertės dalis, moteriška energija, kuri turi tekėti kaip gyvenimo upė. Ji negali sustoti. Jei ją stabdome per įsitikinimus, ego ar puikybę – „aš graži, žiūrėkite į mane, aš verta meilės“ – atsiranda atotrūkis. Gali atitikti visus išorinius „parametrus“, bet jei nespinduliuoji vidine šiluma, noru dalintis lieka tik kaukė. O po ja yra būtent tai, kas moteryje vertinga: švelnumas, šiluma, gebėjimas dalintis. Dažnai baisu tą kaukę nusiimti – galbūt dėl meilės stygiaus.
Pusiausvyra atiduodu–gaunu
Gyvenime visada veikia pusiausvyra: duodu – priimu, dalinuosi – gaunu. Kaip gamtoje: lietus lyja, išgaruoja ir vėl sugrįžta. Jei šis ciklas sutrinka, atsiranda perteklius arba trūkumas. Taip ir santykiuose – natūralu norėti ne tik duoti, bet ir gauti. Kai šis balansas pažeidžiamas, atsiranda nuoskauda, užsisklendimas, o kartais ir sprendimas daugiau nebeatsiverti. Kiek žmonių, tiek istorijų, tačiau principas išlieka – reikia atsiverti. Vaikystėje mergaitė natūraliai yra atvira, pilna besąlyginės meilės. Jai lengva būti švelnia, apkabinančia, mylinčia. Jei patirtys skaudžios, ji užsisklendžia, išsigąsta, atsiranda poreikis būti nuolat mylimai. Kyla vidiniai klausimai, kaip tapti verta meilės? „Aukosiuosi, būsiu graži, protinga arba atsisakysiu santykių, kad neskaudėtų“. Tai dažnai gilūs pasąmoniniai sprendimai, kuriuos KONSTELIACIJA gali parodyti. Tai, kas ne nuo manęs prasidėjo, kažkur labai senai, giliai, bet aš turiu tai pamatyti ir išlaisvinti. Jei mano, mamos ar močiutės patirtys uždarė moteriškos energijos tekėjimą, svarbu tai atpažinti ir praleisti, išlaisvinti. Moteriškos energijos tekėjimas – kaip upė, kaip šaltinis, iš kurio galiu gerti pati ir dalintis su kitais, kad jie atsigertų ir nusišypsotų.
Stabtelti ir pažinti save
Aukščiausias tikslas – jausti save: savo poreikius, norus ir ne tik santykyje su savimi, bet ir su pasauliu. Išorinis pasaulis mums išryškina, sustiprina tam tikrus aspektus, kartais sustabdo. Jei moteris nori pažinti save, verta stabtelėti. Pažvelkime į pavasarį – viskas yra pasiruošę susprogti, atsiverti pasauliui, dalintis su pasauliu, bet dar yra stabtelėjimas, viskas skleidžiasi ne taip staigiai, iš lėto. Pavasaris labai tinkamas laikas sustoti ir pajausti šylančią žemę, po truputį, labai atsargiai besiskleidžiančius augalus, nes naktį dar šalta. Taip ir moteriškumas, ypač jaunystėje, turi skleistis pamažu, kad „nesušaltų“ ir „nesudegtų“, kai greitai norisi pažinti: ir meilę, ir visus potyrius Svarbu išnešioti savyje tą jausmą, kad vasarą galėtum sužydėti visomis spalvomis.
Brandos vertė moteriškume
Su amžiumi moteriškumas turėtų gilėti. Deja, mūsų visuomenėje dažnai jis siejamas tik su jaunyste. Net ir seminarus apie moteriškumą veda jaunos, gražios, sėkmingos moterys. Bet vyresnės moterys turi nepaprastą vertę – jų patirtys subrandintos. Vyresnė moteris savyje yra subrandinusi vaisių, kuriuo gali dalintis. Ji perėjusi įvairius amžiaus tarpsnius. Visi amžiaus tarpsniai svarbūs – reikia nueiti šį kelią, kad galėtume perduoti ne taisykles, o gyvą patirtį. Tuomet galima pasakoti istorijas, kurios nuspalvintos asmenine patirtimi.
Moterų seminaras kaip bendruomenė
Moterų seminaras – tarsi gentis, moterų ratas, kuriame yra ir jaunos merginos, ir ištekėjusios, ir brandžios, ir pagyvenusios moterys. Ir jų istorijos papildo viena kitą...
Savąjį moteriškumą kviečiame pažinti, patirti savaitgalio patyriminiame seminare moterims MOTERS PASIRINKIMAS: AUKA AR SAVIVERTĖ balandžio 18–19 d. ir vasaros savaitės patyriminėje stovykloje moterims
Comments