Dažnai matyti, kad žmogus gyvena įpročių nelaisvėje. Tai tampa įprasta, patogu – „įsipatoginame“ į tam tikrą gyvenimo būdą. Šie įpročiai gali būti susiję su mityba, dienotvarke, santykiais. Įpročiai suformuoja tariamai patogų gyvenimą. Tačiau ilgainiui pastebime, kad kai kurie iš jų ima trukdyti. Pavyzdžiui, jei esi įpratęs vėlai gultis, bet reikia keltis anksti. Arba jei valgai tai, kas skanu, bet tai kenkia sveikatai. Jei įpratai būti geras visiems, bet pamiršti save – pritrūksta laiko, jauti, kad tavimi naudojasi. Tada tampi situacijos auka.
KONSTELIACIJOSE IR IŠRYŠKĖJA PASIRINKIMO KLAUSIMAS: ar aš keičiu save, keičiu įpročius ir gyvenimo būdą? Ne drastiškai keičiu, bet renkuosi Save, renkuosi tai, kas man iš tiesų svarbu. Keisti įprotį – nelengva. Tai gali reikšti mitybos pakeitimą, režimo laikymąsi, emocinę higieną, minčių švarą. Mes dažnai įsitraukiame į tam tikrus informacijos srautus – naujienas, apkalbas. Ir čia kyla svarbus sau klausimas: ar aš sąmoningai renkuosi, ką į save įsileidžiu? Ar aš gebu atsitraukti nuo to srauto ir atsisukti į Save. Kas man svarbu? Koks mano identitetas?
Ar aš reaguoju taip, kaip visi: su vienais pasipiktinu, su kitais išgyvenu džiaugsmą. Iš tikrųjų labai svarbu atpažinti savąją reakciją: kaip aš reaguoju, kaip reaguoja mano vidinis pasaulis? Natūralu, kad esu visuomenės, šeimos dalis, bet kartu – asmenybė su savo savybėmis. Tik per santykį su savimi gimsta vertybinis žmogaus potencialas. Ir tuomet atsiranda tikroji drąsa.
TAČIAU JEI SAVĘS NEJAUČIU, JEI NEPAŽĮSTU – ŠI DRĄSA NEGIMS.
Jei man svarbu tai, ką kiti apie mane mano, jei gerai jaučiuosi tik tada, kai mane giria (net jei nenuoširdžiai) – gyvenu lyg ne savo gyvenimą. O vidus tai jaučia, viduje krebžda jausmas, kad kažkas „ne taip“. Nėra pilno pasitikėjimo, nes nėra tikrumo. Kai nepriimu savo savybių – nei gerųjų, nei blogųjų, o tik leidžiu kitiems vertinti, sakyti, kad „tu suklydai“, „tu neteisus“ – lieku vaiko pozicijoje. Nuolat priklausomas nuo kitų nuomonės. Kaip kadaise buvau priklausomas nuo tėvų, mokytojų palaikymo.
ČIA IR YRA ESMINIS PASIRINKIMO LŪŽIS – AŠ TURIU IŠMOKTI PALAIKYTI SAVE.
Atsakyti sau: apie ką mano gyvenimas? Kas man svarbu? Ką aš jaučiu, kai mane giria? Kai mane peikia? O kiek man metų viduje? Palaikydamas savo Vidinį vaiką aš išlaikau Suaugusiojo poziciją ir gebu atstovėti savo poziciją gyvenime – pasakyti „stop“, nuspręsti, net nutylėti.
Visa tai pačiam įmanoma, jei tampu stebėtoju – pažvelgiu į save tarsi į veidrodį. Kas man patinka? Kas atgrasu? Jei kažkas mane erzina, tai gali reikšti, kad sau neleidžiu būti tokiam. Pasaulis mums tai nuolat transliuoja. Svarbu suvokt, kad tai, kas patinka, ir tai, kas atgrasu yra mūsų dalys. Mokykimės su savimi susikalbėti, nusiraminti, atsipalaiduoti.
Turėkime drąsos ir jėgos kurti – kurti savo gyvenimą, šalia kitų, bet neprarandant Savojo Aš, santykio su savo šaltiniu.
KONSTELIACIJOS PADEDA PAMATYTI SAVO PASIRINKIMO GALIMYBES. Tai nėra vienkartinis pasirinkimas, tai – kasdieniai pasirinkimai: pagal mano jėgas ir poreikius. Pasirinkimo energijos palaikymui labai padeda praktikos, ypač nuoseklios. Kaip moksluose: jei mokaisi nuosekliai, tai – suprasi, įsigilinsi, pasieksi.
Jei nėra nenuoseklumo savęs pažinime, tuomet nuo savęs bėgame per tam tikrus įpročius, malonumus. Tam tarnauja alkoholis, rūkalai, narkotikai, televizija, socialiniai tinklai...
Svarbu sustoti, atsisukti į save ir paklausti: kur man skauda? Iš kur kyla mano nerimas? Nuo ko aš bėgu?
Vaikui skausmas – nepakeliamas, bet suaugęs gali tai pakelti. Tuomet gimsta drąsa: aš žinau, kad skaudės, bet aš tai priimsiu, pakelsiu, o skausmas ir nepatogumas mane užaugins.
Gyvenimas „šilnamio“ sąlygomis arba nuolatinis bėgimas nuo savęs neįgalina tikro pasirinkimo. Ir vien žinojimas nepadeda. Šiandien yra labai daug žinančių žmonių. Tačiau protas tik žino, o vidus – jaučia. Svarbu sujungti jausmą su žinojimu.
Pirmiausia aš jaučiu, o protas – pagalbininkas. Kartais verta pasikalbėti, pasitarti, paprašyti pagalbos, neslėpti, nesislėpti. Atvirumas sau ir kitiems labai padeda.
PASIRINKIMUOSE SVARBIAUSIA – SANTYKIS SU SAVIMI.
Kiek mano pasirinkime yra tikros tiesos? Tiesa neturi kenkti – ji turi padėti. Dažnai savo trūkumus mes laikome absoliučia tiesa. Taip, tai yra tiesa iš skausmingos patirties, iš nepasitikėjimo savimi, iš vidinės kritikos, kuri, beje, kito žmogaus akimis visai ne trūkumas. Ir tai tampa nebe tiesa, o kančia. Tiesa – kai nemeluoju sau. Įvardinu sau savo trūkumus: tam tikrus dalykus priimu, kitus – sprendžiu, tačiau dėl to nebūnu kančioje nuo ryto iki vakaro.
Vaikas ar paauglys nežino, kaip su visa tuo susitvarkyti, todėl – bėga. Suaugęs žmogus – dėlioja, planuoja, keičia. Nes suaugęs renkasi.
VARDAN KO AŠ RENKUOSI?
Kas man svarbiausia: sveikata, išvaizda, santykiai? Jei esu santykyje su savimi – kaip suaugęs žmogus – tik tada galiu kurti tvarų santykį su kitu, kitais. Pasirinkimas „dėl savęs“ – labai platus ir kartais nemotyvuojantis. Svarbu sau konkrečiai ir sąžiningai įvardyti: kas man svarbu? Nes kartais mes laikomės gynybinės pozicijos panaudodami protą, talentus.
Tačiau mano pasirinkimas – santykyje su savimi: aš renkuosi kiekvieną dieną atliepdamas ką kalba mano vidus, ką kalba mano kūnas. O ką renkiesi tu?
Comments