APIE JAUTRUMĄ Pasidalinimai su Svetlana Smertjeva

Aš traumuotas, o kitam pasisekė – jis laimingas, gimė su sidabriniu šaukštu burnoje. Apie jautrumą, apie traumas šiandien yra daug įvairių samprotavimų. Kai kurie žmonės savo neveiklumą, baimes ar bailumą slepia po „jautrumo“ žodžiu. O kas iš tiesų yra tikrasis jautrumas?

Grynas, vaikiškas jautrumas neturi gynybinių pozicijų. Juk gali būti, kad jautrumas ginamas jautrumu, o bejėgiškumas – bejėgiškumu. Aš nieko negaliu pakeisti, mane supa nejautrūs, storžieviai, toksiški žmonės. O aš – toks jautrus, man labai sunku gyventi šiame pasaulyje. Tuomet viskas tampa nukreipta į išorę: išorė nesudaro sąlygų man gyventi. Tačiau ar suaugusiam žmogui kas nors turi sudaryti sąlygas gyventi?

Reikėtų prisiminti, kad jautrus – tai aš vaikas: naujagimis, kūdikis, mažas vaikas iki 3, 7 ar net 14 metų. Kol vaikas nekalba, jis iš tiesų dar negali pasipriešinti, negali išreikšti, ko nori. Nuo 3 metų, kai pradeda suvokti savo vardą, jis jau ima ginti savo poziciją. Ir paauglystėje tai vyksta – tuomet jautrumas ginamas fizine jėga, protu, emocija. Tačiau, kai užaugame, ateina laikas suprasti: jautrus – tai aš kaip vaikas, bet šalia manęs visada yra ir Suaugęs. Turbūt vaikystėje trūko palaikymo, padrąsinimo „Eik, daryk, aš tave palaikau“, kai gali grįžti ir atsisėsti tėčiui ar mamai ant kelių, o jie tiesiog būna su tavimi. O kaip dabar pabūti su savo vidiniu vaiku, su savo jautrumu? Kaip jį apginti adekvačiai? Tai ir yra didžiausias klausimas. Labai svarbu nekaltinti tėvų, ir būnant 30-ies, 40-ies ar 50-ies nebėgti pas juos ieškoti palaikymo, o išmokti palaikyti save patį.

Raktas yra atpažinime: kas man trukdo, kurioje vietoje įvyko „mazgas“, kodėl aš negaliu, kur užstrigau, kur man skauda? Pasaulis mane nuolat skaudina, ypač artimiausia aplinka, bendradarbiai, sociumas. Net komentarai socialiniuose tinkluose gali būti labai skausmingi.

Tačiau esmė yra priėmime. Ar priimu visa tai kaip vaikas, kurį atstumia, nepriima jo minčių, raiškos? Ar kaip Suaugęs, kuris suvokia, kad visi esame skirtingi? Juk kitą žmogų gali erzinti pats gražiausias ar teisingiausias tavo įrašas. Tai – natūralu. Kitas žmogus taip reaguoja ir savo skausmą išreiškia tokiu būdu.

O skausmo mūsų visuomenėje labai daug. Reikėtų sustoti, atsisukti į save, pamatyti: kur mano „pūlinys“? Kada tai atsitiko? Kaip aš galiu pagyti? Aš, suaugęs žmogus, galiu sau padėti – padėti savo vidiniam vaikui išsilaisvinti ir pasitikėti savimi, kaip Suaugusiuoju.

Kas yra pasitikėjimas savimi? Tai – kai vidinis vaikas, kupinas norų, talento, ryžto veikti, pasitiki Suaugusiuoju. Aš eisiu, kalbėsiu, darysiu ne iš vaiko pozicijos, bet lydimas Suaugusiojo. Vaikas suteiks man jėgos, drąsos, gyvybinės energijos, o Suaugęs žmogus – tai „įvilks“ į formą, panaudos vaikišką intuiciją. Ir tuo pačiu aš išliksiu empatiškas šalia esančiam, man nereikės lipti per kitus, kažką pažeminti, kad pasijausčiau geriau. Tuomet visuomenė ims jungtis: „Aš tave jaučiu. Žinai, man pavyko – ir tau pavyks.“

Natūralu bijoti pokyčių. Bet suaugęs žmogus gali pats save padrąsinti. Bendruomenė ar žmonės, einantys tuo pačiu keliu, gali padėti. Konsteliacija – vienas iš realios pagalbos būdų, kai grupė žmonių padeda atpažinti ir pasirinkti.

Nuoširdžiai, Svetlana