IŠ VIDAUS Į SANTYKĮ: KAIP PAŽINTI SAVE IR KURTI RYŠĮ BE TUŠTUMOS

Tai tekstas apie jautrią kiekvienam iš mūsų temą – nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris. Su medike, transpersonalinės psichologijos psichologe, bioenergetike Svetlana Smertjeva kalbamės apie santykius, jų kūrimą, apie neužpildytas vidines erdves, kurias žmonės dažnai bando kompensuoti darbu, kitais santykiais ar gyvenimu per kitus. Neįsisąmonintos vaikystės patirtys, baimė būti atstumtam ar nevertam meilės trukdo kurti brandų, tikrą ryšį. Užuot bėgę nuo skausmo ar perkėlę lūkesčius kitam žmogui, esame kviečiami atsigręžti į save ir prisiimti suaugusiojo poziciją. Sąmoningas stebėjimas leidžia atpažinti vidinius „užraktus“ ir pamažu juos atrakinti, leidžiant sau patirti santykį saugiai. Tai gyvas procesas, kuriame svarbus tiek asmeninis siekis, tiek palaikantis energijos laukas ir bendruomeniškumas.

 

Iš vidaus į išorę – natūralus judėjimas erdvėmis

Jeigu pažvelgtume į Rėdos ratą ir kryžiaus principą jame, matytume, kad iš vidinio pasaulio judame į išorę – iš darbo į šeimą ir atvirkščiai. Gyvenime realizuojame savo talentus, pažįstame pasaulį, kitas kultūras, gamtą. Mumyse yra poreikis plėstis. Gal ir galime nugyventi vienoje vietoje, tačiau išorinis pasaulis atneša savo srautą, dovanas žmogui, kuris daugiau ar mažiau yra socialus. Darbas mums suteikia galimybę realizuotis kaip asmenybei, uždirbti pinigus, kurti. O į šeimą, į namus grįžtame ilsėtis, dalintis, būti – nesvarbu, ar esu vyras, ar moteris. Taip turėtų būti, geriausia, kad taip būtų, bet...

Jeigu šeimos lizdas nesusikūrė, dažnai įvyksta perkėlimas – darbas tampa šeimos erdve. Moteris perkelia savo santykį, pavyzdžiui, į viršininką – tarsi į tėvą ar vyrą, kurio nėra. Kyla ir pretenzijų, ir stiprus atsidavimas. Klasikinis atvejis – kai sekretorės tampa meilužėmis, ir tai tęsiasi metų metus, nesukuriant savo šeimos. Taip moteris užpildo neužpildytą erdvę – viskas tampa „darbe“. Išoriškai – graži, protinga, stipri. Tačiau viduje kažkas lieka neužpildyta, o tai menkina savivertę. Tame vyre matoma tai, kuo norisi užpildyti tuštumą: iš pradžių tai gali būti artumas, vėliau – atstumas. Kai žmogus grįžta į savo šeimą ar susiranda kitą, lieka tik skaudus nusivylimas.

 

Kuo užpildome tuštumą?

Tai tik vienas iš pavyzdžių, tačiau variantų – daugybė: darbas, hobiai, savanorystė. Kalbant apie moteris, jos turi vidinį poreikį atiduoti, dalintis energija. Moteris gali eiti į hospisą, lydėti mirštančius žmones – tarsi užpildyti erdvę rūpesčiu. Galima visą gyvenimą padėti draugėms, džiaugtis jų santykiais, vaikais, šeimomis. Tarsi perkelti savo gyvenimą ten ir tuo pasidžiaugti. Džiaugtis – gera. Tačiau nuolat gyventi kito žmogaus asmeniniu gyvenimu – ne išeitis.

Koks būtų sąžiningas sau ir saugus pasirinkimas? Saugių būdų užpildyti erdvę yra daug. Tačiau svarbiausia – atsisukti į save ir paklausti: kas man iš tikrųjų svarbiausia? Kokią patirtį noriu turėti su kitu žmogumi? Nesvarbu, kiek metų – 18, 38, 48 ar 70. Kartais žmonės susitinka ir gyvenimo pabaigoje. Partnerystės, santykių, šeimos patirtis reikalinga tam, kad kažkas pasikeistų viduje – kad tai būtų ne trūkumas ar privalumas, o tiesiog patirtis. Mes ateiname į Žemę patirti, praturtinti savo Sielą žemiškomis patirtimis.

 

Kaip pamatyti kas trukdo kurti santykį?

Kadangi konsteliacijos yra patyriminės, jose labai aiškiai galime pamatyti, kas trukdo kurti santykį. Dažniausiai tai – baimė, nerimas, patirtas ar atsineštas skausmas. Jei kalbame apie moterį, tai gali būti jos santykis su tėvu: nepatirtas palaikymas, jausmas, kad nesu verta dėmesio, meilės, besąlygiško priėmimo. Net būdami santykyje galime nepatirti tikro ryšio, nes ginamės nuo savo skausmo: atitolstame, keičiame partnerius, ieškome to, kuris nesąmoningai užpildys mūsų trūkumą. Kartais santykių tuštumą užpildome svajonėmis ar melodramomis – stebime istorijas, kuriose viskas būna blogai, o paskui baigiasi laimingai. Tai irgi būdas pabėgti nuo to, kas spaudžia viduje, kas beldžiasi. Galbūt tai beldžiasi tyliai – kaip slypinti gėda, atstūmimo baimė, jausmas, kad „esu brokuotas (-a)“, nevykėlis (-ė), kad „man kažko trūksta“.

Nėra idealių žmonių. Visi turime trūkumų ir privalumų. Labai svarbu susitikti su realybe, atsisukti ir pasižiūrėti į savo vidų: kuo užpildyta mano erdvė? Sau įvardyti: ko man iš tikrųjų trūksta? Nes šalia baimės visada yra drąsa. Ne desperatiška „va bank“, kaip karo lauke, o rami drąsa pradėti jausti save ir per save atpažinti kitą žmogų, su kuriuo būtų įdomu ir prasminga bendrauti, pabūti šalia. Labai svarbu stebėti, kas manyje virpa, ką jaučiu, kaip viduje atliepiu vienokius ar kitokius žvilgsnius. Ne kaip reaguoja kitas, bet ką jaučiu aš – suaugusi moteris ar suaugęs vyras.

Mūsų reakcijos dažnai kyla iš vaikystės ar paauglystės patirčių – to, ką vadiname traumomis. Tačiau jų nereikia „gydyti“ kaip defekto. Reikėtų nuraminti save – kaip vaiką ar paauglį – ir priminti sau: dabar aš esu suaugęs. Jeigu bijau kaip vaikas ir noriu pabėgti, kaip suaugęs žmogus galiu paspausti stabdį ir likti vietoje. Stebėti, iš kokios erdvės reaguoju. Svarbu pasakyti savo vidiniam vaikui: „Ne tu dabar kuri santykį. Aš, suaugęs žmogus, kuriu.“

 

 Užraktai ir jų atrakinimas

Tuomet galiu pamatyti, kas trukdo išeiti iš šio užburto rato ir kas gali padėti – kokios vidinės nuostatos bei taisyklės veikia mano gyvenimą. Mūsų valdantysis ego per aukos vaidmenį ir kitus vidinius mechanizmus saugo nuo skausmo. Kuria užraktus, principines nuostatas: „kad tik neskaudėtų“, „kad nepasikartotų“. Psichika saugo tam tikras vidines erdves, tačiau vidus nuolat ilgisi. Šiuos užraktus galima po truputį „išpurenti“, kad atsirastų balansas. Tai ne apie visų užraktų nuėmimą iš karto – atrakinimas nevyksta staiga. Tai apie leidimą sau patirti saugiai. Kaip suaugęs žmogus galiu leisti sau būti santykyje sąmoningai. Svarbu pamatyti, kur tie užraktai, kad galėčiau juos atrakinti: gal iš pradžių tik orlaidę, paskui langą, vėliau – duris. Tai nevyksta akimirksniu, bet po truputį viskas ima keistis, jei tai darai sąmoningai.

 

Vidinis vaikas ir suaugusiojo pozicija

Pamačius savo vaikystės, paauglystės ar jaunystės „užraktus“, galiu juos atrakinti ir pasakyti: santykį kuria ne vaikas, ne paauglys (-ė) ar jauna moteris, vyras, o aš – suaugęs žmogus su savo patirtimis. Dažnai žmonės užstringa traumose, tapatinasi su jomis, tačiau dabar jie jau yra suaugę ir gali išvesti savo vidinius vaikus iš tos būsenos.

Kai to nepadarome, santykiai išsikreipia per perkėlimus. Kitas žmogus tampa tarsi veidrodis, parodantis tai, kas vyksta manyje. Svarbu klausti ne „ką jis padarė?“, o „ką aš jaučiu?“, „su kuo tai manyje siejasi?“, „ko aš bijau?“, „kokiems įvykiams bandau užbėgti už akių savo elgesiu?“.

 

Stebėtojo pozicija – gyvas procesas, resurso išlaisvinimas

Labai svarbu suvokti, kad tai – procesas. Svarbiausia tapti stebėtoju šiame procese. Konsteliacija leidžia tai atpažinti ir vėliau gyvenime: čia reaguoju taip, o čia – kitaip. Pasaulis tik iškelia mūsų reakcijas ir padeda jas pamatyti. Tai gyvas procesas – pats gyvenimas. Negali būti taip, kad atsigėrei gero vandens ir trejus metus nejausi troškulio. Gyvo vandens norėsis vėl ir vėl. Taip ir gyvenime – su kiekvienu žingsniu savęs link kažkas išsilaisvina, kažkas pagyvėja, tampa ramiau ir aiškiau, norisi vis giliau ir plačiau save pažinti.

Konsteliacija padeda atrasti vidinį resursą, kad šis procesas vyktų: sumažėtų gėdos jausmas, atsirastų daugiau pasitikėjimo savimi, mažiau kaltės, daugiau priėmimo. Čia nėra nei kaltų, nei nekaltų, nei „kažką ne taip padariau, todėl nepavyko“. Tai ne apie tai, kad kažkas konsteliacijoje padarys už mane, bet apie mano paties vidinio resurso išlaisvinimą, kad galėčiau veikti sąmoningai, kaip suaugęs žmogus.

 

Santykis – dviejų žmonių atsakomybė

Sąmoningas dėmesys į save leidžia atsipalaiduoti ir neprisiimti šimto procentų atsakomybės už santykį. Juk procese dalyvauja du žmonės. Svarbu leisti sau jausti – tai ne automatinis mechanizmas, o gyvas jausminis procesas. Atsipalaiduoti ir neįsitempti, nes jei bijosi suklysti, nuolat būsi pasirengimo būsenoje, o iš įtampos geri santykiai negimsta, nesiklosto.

 

Savęs pažinimo kelias ir pokytis

Jeigu žmogus eina savęs pažinimo keliu, viskas pamažu keičiasi. Konsteliacijos metu formuojasi saugus energinis laukas, kuris veikia kaip apsauga ir lydi žmogų toliau – tai nėra vienmomentė patirtis. Kai vidiniai procesai susiharmonizuoja, bendras harmoningas laukas tampa palaikančia erdve, leidžiančia vidiniam virsmui vykti natūraliai. 

Tuomet procesas tęsiasi, o pokyčiai ima ryškėti kasdieniame gyvenime. Tam reikalinga bendruomenė – žmonių ratas, kuriantis saugią erdvę, palaikymą ir palydėjimą. Buvimas konsteliacijoje suteikia gilų patyrimą, kuris išlieka ir žmogui išvykus. Saugumo bei palaikymo jausmas lydi toliau ir stiprina vidinį procesą.

 

Erdvės energetinė kokybė

Ramaškonių erdvėje juntama gyva, archetipinė gamtos energija – miškas, medžių apsuptis, natūrali aplinka. Tai vieta, kur jaučiama Žemės ir Dangaus jungtis, švari ir rami energinė erdvė, leidžianti procesams vykti be pasipriešinimo ar trukdžių. Net medinė statinio struktūra turi savo vertę ir kuria natūralų, jaukų foną.

Priešingai nei vietose, kur šalia yra judri gatvė ir nuolatinis žmonių srautas, nešantis skirtingus informacinius laukus, čia energetinė aplinka išlieka vientisa ir stabili. Energetinis laukas, kuriame vyksta praktikos, yra itin svarbus patyrimo gyliui ir kokybei.

Tikimės, kad šis pasidalijimas atliepė jūsų vidinę erdvę, padėjo pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir suvokti, kad tik atpažindami savyje neužpildytas erdves galime sąmoningai kurti santykius ir patirti gyvenimą pilnai.